“
Tėra vienas Paryžius, kuriame nors ir gali būti sunku gyventi, kuriame situacija gali tapti dar prastesnė, tačiau Prancūzijos oras nuramina mintis ir skleidžia gėrį, tai - gėrio pasaulis.
Vincent Van Gogh
Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui kilo taikos garantijos problema, valstybės pradėjo formuoti savo pozicijas ir norus naujai tarptautinei tvarkai po karo, todėl atsirado poreikis surengti konferenciją.
Tik kilo klausimas – kur? Po ilgų didžiųjų valstybių politikų diskusijų buvo sutarta konferenciją organizuoti Prancūzijoje.
MIESTAS, NUALINTAS KARO
Prieš konferenciją Paryžius apibūdinamas kaip gražus, bet liūdnas miestas. Žmonės nusivylę, nuolankūs, miestas neseniai bombarduotas,
tylus, slogus. Sostinėje buvo pilna pasibaigusio karo ženklų – sugriuvusių pastatų,
nuolaužų. Trūko pieno, duonos, nedirbo net prabangūs restoranai, nes trūko maisto produktų.
Po karo darbo rinkoje padaugėjo dirbančiųjų iš fronto grįžusių kareivių. Trūko būtinųjų prekių, maisto, drabužių, kilo kainos. Dėl šių problemų per kelis metus iš Paryžiaus darbininkų klasės iškilo daug socialinių/politinių judėjimų. Nedarbingumas bei socialinė nelygybė kėlė įtampas, Paryžiuje vyko daugybė streikų, kas temdė Taikos konferencijos nuotaiką.
Nei britai, nei amerikiečiai nenorėjo, kad taikos konferencija vyktų Paryžiuje – prancūzai buvo per daug įsiutę ant vokiečių, jog atmosfera galėtų būti
rami. JAV prezidentas Wilsonas norėjo susitikti Ženevoje, kol neišsigando revoliucinių neramumų ir galimų vokiečių šnipų.
Galiausiai nutarta konferenciją visgi organizuoti Paryžiuje.
Viešbutis, kuriame gyveno JAV prezidentas
Konferencijos dalyviai pagal tikslus ir galią buvo padalinti į tris grupes: pirmoji grupė atstovavo stipriausias valstybes, turinčias daugiausiai interesų, tai JAV, Britų imperija, Prancūzija, Italija ir Japonija.
Vittorio Orlando
Italijos premjeras
Lloyd George
Didžiosios Britanijos premjeras
Georges Clemenceau
Prancūzijos premjeras
Woodrow Wilson
JAV prezidentas
Minėtų valstybių atstovai turėjo teisę dalyvauti visose konferencijos sesijose ir komitetuose. Antrąją ir trečiąją grupę sudarė valstybės, dalyvaujančios joms svarbaus klausimo nagrinėjime, pavyzdžiui Brazilija, Indija, Kinija, Graikija, Kuba, Urugvajus ir t.t.
Nuo seno didžioji diplomatija buvo daroma už uždarų durų: per neoficialius susitikimus, vakarienes, su taure rankose.
Naujoji pasaulio tvarka taip kuriama buvo ir Paryžiuje - konferencijos metu veikė skirtingos komisijos, sprendžiančios teritorijų perskirstymą, žalos atlyginimo klausimus. Komisijose buvo išrenkami prezidentai ir viceprezidentai, atstovaujantys valstybių pozicijas. Nors dažniausiai darbas vykdavo per konferenciją, tačiau pasitaikydavo, kai klausimai būdavo aptariami neoficialiu metu, pavyzdžiui, per vakarienę, kada galima suderinti pozicijas prieš kitos dienos posėdžius.
Antantės valstybių žurnalistai Paryžiuje
Prieš konferencijos pradžią organizatoriai paskelbė, kad visos publikacijos turi būti perduotos
specialiai sudarytai komisijai ir tik tuomet tos pačios komisijos paviešintos.
Spaudos atstovai neliko sužavėti tokia tvarka, todėl sušaukė susitikimą, kurio metu anonimiškai paskelbė šiuos reikalavimus: specialią komisiją turėjo sudaryti kuo daugiau nepriklausomų žmonių, kiekvienos konferencijos protokolai turėjo būti prieinami, nepriklausomi žurnalistai turėjo turėti teisę bendrauti su delegatais, ir visose valstybėse turėjo būti panaikinta spaudos cenzūra. To reikalavo didžiausi Prancūzijos laikraščiai.
KAIP SUSIKALBĖJO DELEGATAI?
Pagrindinėmis konferencijos kalbomis buvo pripažintos tiek anglų, tiek prancūzų, nors kai kurie šaltiniai mini, jog konferencijos metu didysis ketvertas (JAV, britai, prancūzai ir italai) kalbėjo daugiausiai anglų kalba – su amerikiečiais ir britais susikalbėti galėjo anglų kalbą mokantys prancūzų (Clemenceau) ir italų (Orlando) ministrai pirmininkai.
Tačiau kitos šalys, kurios nemokėjo angliškai ir prancūziškai, kalbėdavo savo kalba (Ispanai, Nyderlandai). Vertėjais arba kalbančių politikų patarėjais dirbdavo kitas kalbas mokantys politikai.
Woodrow ir Edita Wilsonai žirgų lenktynėse.
Nors konferencija buvo ilgas ir sudėtingas darbas, bet pramogoms laiko likdavo.
Paryžiaus taikos konferencijos organizavimas nebuvo lengva užduotis - gatvėse pabėgėliai, protestai, griuvėsiai. Miestą gaubė niūri ir slogi atmosfera. Norima į taikų pasaulį kuriančią konferenciją sukviesti kuo daugiau valstybių, tačiau kyla logistiniai iššūkiai. Įtampa Paryžiaus gatvėse persikėlė ir į derybų procesą tarp atskirų valstybių vadovų. Egzistavo kalbos barjerai tarp valstybių vadovų - iškilo vertėjų svarba ir prie svarbiausių pasaulio kalbų atsirado anglų kalba. Visgi, po šešių mėnesių pavyko pasiekti susitarimą.